Jogailos Vladislovo istorinis įvaizdis Lietuvoje yra neigiamas. Kodėl taip atsitiko, nesuprantama. Jo nuopelnai Lietuvos valstybei kol kas nėra įvertinti. Pirmiausia, jis yra mūsų valstybės krikštytojas, o tai kitose Europos valstybėse yra labai vertinama. Būtent Jogaila Vladislovas mus apgynė nuo Vokiečių ordino užmačių, o Vytautas Aleksandras buvo tik jo sumanymų vykdytojas. Didžiausia jo gyvenimo klaida, kad apsikrikštijęs nesikarūnavo Lietuvos karaliumi. Be viso kito, jis reformavo pinigų sistemą. Nuo seniausių laikų Lietuvoje buvo daugiausia atsiskaitoma Švedijos ir Rusios sidabro lydiniais ir jų dalimis, labai retai monetomis. Mindaugo laikais ar gal kiek anksčiau atsirado vietiniai lazdelės formos šimtgraminiai lydiniai. Jogaila Vladislovas įvedė dvigubai didesnio svorio trišonius lydinius ir smulkias monetas, kurias, ko gero, reikėtų vadinti denarais. Didesnių nominalų monetos nebuvo kaldinamos, nes pinigų rinkoje buvo gausu Čekijoje kaldintų Prahos grašių.

Labai panašu, kad įsakymas kaldinti smulkias monetas buvo duotas ir rytinėje valstybės dalyje kunigaikštystes valdantiems Jogailos Vladislovo broliams ir giminaičiams. Ne visi šia proga pasinaudojo. Naugarde Severske ir Naugarduke monetas kaldino Kaributas Dimitrijus, Starodube –Aleksandras Patrikaitis, Kijeve – Vladimiras Algirdaitis, Podolėje – Konstantinas ir Teodoras Karijotaičiai. Galimas dalykas, kad prestižo sumetimais buvo nukaldinti ir nedideli kiekiai didesnio nominalo monetų, bet kol kas tokių nerasta. Apie tai verčia galvoti Aleksandro Jogailaičio labai retos monetos – lietuviškas pusgrašio ir grašio hibridas bei lietuviškas Prahos grašis, kurių yra išlikę tik po vieną. Trišoniai lydiniai, kurie svėrė apie 180-190 gramų, buvo labai didelio nominalo pinigai, o jiems leisti reikėjo turėti stiprų ekonominį potencialą. Smulkių monetų leidimas rodo turėjus blaivų supratimą, kad su sidabro kasyklas turinčia Čekija pinigų rinkoje nepasigalinėsi. Įdomu, kad Jogailos Vladislovo lenkiškosios monetos Lietuvoje beveik neplito. Reiktų nepamiršti, kad pinigų reforma buvo vykdoma karo su Vokiečių ordinu metu. Pinigai, be abejo, yra vienas svarbiausiu dalykų kare. Dėl jų Jogailai Vladislovui teko Moldavijos valdovui užstatyti dalį Lenkijos teritorijos.

Su laiku Jogaila Vladislovas perleido Lietuvą valdyti Vytautui Aleksandrui. Tai buvo labai privilegijuotas valdytojas. Iš pradžių jis vengė didžiojo kunigaikščio titulo susirašinėjime su valdovu, buvo paskirtas laikinai, bet per laiką išsikovojo valdymą iki gyvos galvos. Taigi, aptariamu metu Lietuva buvo valdoma dviejų valdovų. Savaime suprantama, kad Jogaila Vladislovas laikui bėgant ėmė labiau žiūrėti Lenkijos, o ne Lietuvos interesų, ypač kai gimė sūnūs. Bet jis palenkė lenkų visuomenę karui su Vokiečių ordinu, remiamu visų Europos krikščioniškų valstybių ir tą karą kartu su Vytautu Aleksandru laimėjo. Panašu, kad Lenkijos karalius į ekonominius Lietuvos reikalus nesikišo. Vytauto Aleksandro valdymo metu toliau dideliais kiekiais į apyvartą buvo leidžiami trišoniai lydiniai. Tai darė ir kai kurios rytuose esančios kunigaikštystės ir miestai. Atsirado naujo – didesnio nominalo vietinės monetos-pusgrašiai, o kiek vėliau kaldinti tik denarai. Kalykla buvo ne tik Vilniuje, bet ir Smolenske bei Lucke. Valdymo pabaigoje imtos kontrasignuoti Stulpų herbu totoriškos ir panašios monetos Podolėje.

Taigi Vytautas Aleksandras kaip ir Jogaila Vladislovas vedė panašią monetų politiką – leido tarptautine reikšmę turinčius sidabro lydinius ir smulkias monetas. Ketinimų pinigų rinką aptarnauti tik savo pinigais nebuvo. Toks poreikis atsirado tik Lietuvą ėmus valdyti Aleksandrui Jogailaičiui. Bet tai jau kita tema.

Eugenijus Ivanauskas

Iliustracija
Vytauto Aleksandro bedatis denaras, kaldintas Smolenske.