Apie Lietuvos herbo Vyčio kilmę yra rašę daug autorių, tačiau vieningos nuomonės šiuo klausimu nesuformavo. Reprezentatyviausia ir labiausiai tiražuota yra heraldiko Edmundo Rimšos nuomonė, kad Vytis yra suheraldintas raito valdovo atvaizdas, atkeliavęs iš valdovų antspaudų. Šią nuomonę reikėtų patikslinti.
Lietuvos valdovai Mindaugas ir Gediminas naudojo valstybinius spaudus, kuriuose jie vaizduojami sėdintys soste. Kiti, vėlesni valdovai, ko gero, pradedant nuo Algirdo naudojo spaudus su pėsčio ar raito kario atvaizdu. Tokie spaudai laikomi privačiais, riteriškaisiais spaudais. Kai kuriais atvejais kukli kario ginkluotė neleidžia manyti, kad spaude yra simbolinis valdovo portretas. Kęstučio spauduose kario ginkluotė yra paprasto šauktinio, tuo tarpu Vakarų Europoje riteriškuosiuose spauduose jų savininkai dažniausiai vaizduojami su labai puošnia turnyrine ginkluote. Kodėl valdant Algirdui ir Kęstučiui, o ir vėliau iki 1398 m. nebuvo valstybinio spaudo, neaišku. Patyrinėjus lenkų Piastų dinastijos kunigaikščių spaudus, kuriuose jie dažniausiai vaizduojami kaip pėsti kariai, dažnai šalia jų figūruoja ir vienas iš Šv. Jurgio ikonografijos elementų –slibinas. Taigi dažnu atveju kunigaikščiai yra persikūniję į Šv. Jurgį – riterystės simbolį. Šv. Jurgis buvo labiausiai garbinamas militaristinis šventasis ir kankinys nuo Kryžiaus žygių pradžios. Pagal legendą, jis buvo Kapadokijos graikas, Romos imperatoriaus Diokletiano (284-305 m.) asmens sargybinis, nužudytas už atsisakymą neišpažinti krikščionybės.
Čia verta prisiminti, kad pirmą kartą Vytis tapo herbu Jogailos 1388 m. Lenkijos didžiajame spaude, kur jis yra herbini- ame skyde, o po juo matomas slibinas. Tas pat atvaizduota 1438 m. Vladislovo III Varnaičio spaude. Dabar dar yra žinoma ir lietuviška Jogailos moneta su misijų kryžiumi herbiniame skyde ir Vyčiu su slibinu. Taigi Jogaila turėjo net du asmeninius herbus – dvigubą ir misijų kryžius. Jogailos antkapyje, esančiame Krokuvos Vavelyje, pradėtame gaminti apie 1407 m., valdovui prie kojų taip pat atvaizduotas slibinas. Vadinasi, čia jis vaizduojamas kaip Šv. Jurgis, nugalėjęs slibiną. Įsidėmėtina, kad ir Vytautas rytų krikščionių apeigomis buvo pakrikštytas Jurgio vardu. Taigi, Vytis yra Šv. Jurgis. Kai kuriose Černigovo kunigaikštystės likučius valdžiusio Kaributo Dmitrijaus monetose raitelis vaizduojamas su nimbu. Čia gali būti pavaizduotas raitas Šv. Dimitrijus, o jo ikonografija panaši į Šv. Jurgio. Štai Lietuvos ir Vengrijos kondominiumo Podolės kunigaikščio Konstantino Karijotaičio monetose šalia raitelio yra ir slibinas. Taip jau atsitiko, kad laikui bėgant buvo užmiršta, jog Vytis yra Šv. Jurgis. Lenkų istorikas Janas Dlugošas, rašęs nuo 1455 iki 1480 m., jau nežinojo, kad Lietuvos herbas yra Šv. Jurgis. Vis dėlto, Lietuvos ir Lenkijos, Rusijos heraldikoje išliko pirminis vytis – Šv. Jurgis su slibinu, kuris vadinamas rusišku vyčiu.
Šv. Jurgis ikonografijoje dažnai vaizduojamas su skydu, kuriame matomas misijų, o dažniausiai paprastas lotyniškas kryžius. Pastarasis tapo Lietuvai priklausančios Voluinės herbu. Jogailos ir Vytauto monetose matomas ietigalio, sukomponuoto su lotynišku kryžiumi, ženklas. Priminsime, kad Šv. Jurgis nusmeigė slibiną su ietimi, kuri vadinama Askalonu. Nėra abejonės, kad lietuviškose monetose yra atvaizduoti du Šv. Jurgio atributai – Askalono ietis ir kryžius. Šių simbolių kompozicija laikytina mažuoju valstybės herbu, nors įrėminimo herbiniame skyde pavyzdžių neturime.
Visa tai rodo, kad Jogaila Lietuvos krikšto proga įvedė naują valstybės herbą – Šv. Jurgį. Veikiausiai šis šventasis buvo paskelbtas valstybės globėju šalia Šv. Mergelės Marijos. Matyt, jau po keliasdešimties metų tai buvo užmiršta ir atsirado naujų Vyčio prasmės ir kilmės versijų. Pirmą kartą Lietuvos herbas buvo pavadintas lenkišku pavadinimu „Pogon“, t. y. Vyčiu, 1551 m.

                      Eugenijus Ivanauskas

 

Iliustracija
Podolės kunigaikščio Konstantino Karijotaičio bedatis pus- grašis su pilnu LDK herbu – Šv. Jurgiu ir slibinu. Kaldintas 1388 m.

Daktaro E. Česnulio kolekcija.